​Vaikų ugdymas prasideda nuo pirmųjų vaiko gyvenimo dienų. Bendraujant su vaiku labai svarbu atsižvelgti į jo individualius poreikius ir gebėjimus. Tam, kad užaugtų kuo daugiau savimi pasitikinčių, emociškai stabilių ir dvasiškai turtingų asmenybių, 2009 metų rugsėjo 8 dieną Panevėžyje duris atvėrė VšĮ ,,Šermukšniukas". Įstaiga veikia remdamasi ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo programomis. 

Įstaigoje dirba kvalifikuoti, kūrybiški, turintys darbo patirtį specialistai, kurie myli savo darbą, nuolatos tobulėja ir ieško naujovių:

Vilma Ruzienė – spec. pedagogė-logopedė, direktorė; 
Lijana Staškūnienė – spec. pedagogė, auklėtoja (priešmokyklinio ugdymo pedagogė);
Simona Kudakienė – auklėtoja;
Greta Sinkevičienė – auklėtoja;
Lina Rimėnienė – auklėtoja (priešmokyklinio ugdymo pedagogė);
Jūratė Tarasevičiūtė – muzikos mokytoja;
Inga Žiobienė – kineziterapeutė;
Vilita Staškūnaitė – auklėtojos asistentė;
Eimantė Žemaitytė – auklėtojos asistentė;

UGDYMO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI

Vizija –  šiuolaikiškas, kryptingas ir kūrybiškai turiningas vaikų užimtumas.

Tikslas –  emociškai stabili, sveika ir kūrybiška asmenybė. Atsižvelgiant į kiekvieno vaiko patirtį, galias, ugdymosi poreikius, vadovaujantis humanistinėmis ir demokratinėmis vertybėmis, užtikrinti optimalią vaiko raidą, padėti vaikui pasirengti pirmai klasei.

Uždaviniai:

• Organizuoti veiklos turinį, derinant organizuotą ir kryptingą pedagogo veiklą   su spontaniška vaiko veikla.
• Ugdyti ir lavinti vaiko emocinį ir kalbinį intelektą, bendravimo įgūdžius.
• Sudaryti sąlygas vaiko kūrybai, saviraiškai ir pripažinimui.
• Sukurti vaiko veikloms tinkamą psichologinę ir saugią fizinę aplinką.
• Siekti tinkamai formuoti vaikų vertybes, laikantis tolydumo ir lygių galimybių principų.

​Iškeltiems tikslams pasiekti, dirbant mišraus amžiaus grupėje, veikla individualizuojama. 
​

ŠIUOLAIKINĖS PARADIGMOS PRIIMTINIAUSI PRINCIPAI
​

Kiekvienas vaikas yra vienintelis ir individualus. Jis smalsus ir aktyvus. Jis nori pažinti supančią aplinką ir kurti joje. Jis nori bandyti, tyrinėti ir suprasti supantį pasaulį tik jam priimtinais būdais.
Laisvojo ugdymo paradigma yra siejama su vaiko prigimtimi: siekiama sudaryti kuo palankesnes sąlygas ugdytinio vidinių galių plėtotei ir saviraiškai, keliant tikslą ugdyti kūrybingą asmenybę. Vaiko vartojamų ir jam suvokiamų sąvokų formavimas įmanomas tik per vaiko asmeninę patirtį, kurią jis įgyja sąveikaudamas su aplinka, vaikui priimtiniausiu būdu – žaidimu. Šis teiginys mūsų veikloje prioritetinis, nes vaikas žaisdamas aktyviai kaupia patirtį. Jis mokosi iš kiekvienos situacijos, tačiau ne taip, kaip mokosi suaugę. Tai suvokdami, visą veiklą, darbą su vaikais, stengiamės organizuoti taip, kad ugdytinis kuo daugiau sužinotų per savo patirtį: liestų, užuostų, ragautų, klausytųsi, regėtų, pajaustų, t. y. pats ką nors veiktų, nespraudžiant jo į griežtus rėmus.  Todėl mūsų kasdienybėje dažnai pasitaiko ir netikėtų veiklų posūkių.
Įstaigoje pabrėžiami veiklų procesą apsprendžiantys principai:

• Pavyzdžio – pamėgdžiojimo - didžioji dalis to, ką vaikas išmoksta ikimokykliniame amžiuje, yra perteikiama suaugusiojo veiklos pavyzdžiu. Pedagogai iškelia sau tokius kasdienius uždavinius, kad būtų verti vaikų mėgdžiojimo.
• Ritmiškumo – visas veiklų procesas pagrįstas metų, mėnesio, savaitės ir dienos ritmu, nes tai padeda pajausti bendrą žmogaus ir gamtos gyvenimo ritmą, teikia darnos vaiko vidiniam gyvenimui, suteikia jam stabilumo ir saugumo jausmą.
• Humaniškumo – užtikrinamas asmenybės vystymosi vientisumas. Tikima geraisiais vaiko pradais, jo galiomis įveikti sunkumus.
• Individualizavimo – kiekvienas vaikas ateina su sava patirtimi, todėl veiklos grindžiamos kiekvieno vaiko geriausiai susiformavusiais gebėjimais, sudarant sąlygas tobulinti tas sritis, kurios buvo išugdytos mažiau.
• Integralumo – visos vaiko raidos sritys – fizinė, intelektualinė, emocinė, kalbinė, socialinė – yra neatsiejamos.
• Kūrybiškumo – vaiko santykis su aplinka formuojamas visame veiklų procese, kur svarbu ne žinių kiekis, bet sugebėjimas jas kūrybiškai panaudoti.
• Socialumo – individo ir bendruomenės, skirtingų socialinių sluoksnių, tautybės, rasių, šeimų įvairovės (mišrios, daugiavaikės, nepilnos) santykio svarba;
• Estetiškumo – estetiniai vaiko išgyvenimai – svarbiausias dvasinio brendimo veiksnys, kito asmens ir aplinkos vertingumo ir autentiškumo suvokimo rodiklis.